2012-05-22
Toxoplasma gondii IgG
Toksoplazmozė – tai infekcinis susirgimas, kurį sukelia intraląstelinis pirmuonis Toxoplazma gondii, parazituojantis šiltakraujuose gyvūnuose (tame tarpe ir žmogaus organizme). Vieninteliai pagrindiniai šio parazito šeimininkai ir infekcijos platintojai yra kačių šeimos atstovai. Kačių plonojo žarnyno epitelyje toksoplazmos dauginasi nelytiniu, po to lytiniu būdu, dėl ko formuojasi oocistos, kurios išskiriamos su katės išmatomis į aplinką. Oocistos išlieka gyvybingos aplinkoje keletą mėnesių. Jomis užsikrečia ir tarpiniai šeimininkai (žmonės, kiti šiltakraujai gyvūnai – graužikai, naminiai ir laukiniai gyvūnai, paukščiai). Tarpiniame šeimininke toksoplazmos dauginasi nelytiniu būdu, susidarant greitai besidauginančiai aktyviai infekcijos formai – tachizoitams, kurie ir nulemia infekcijos kliniką ūmiame periode. Susidarant imunitetui prieš parazitą, infekcija pereina į lėtinę latentinę formą, susiformuojant lėtai besidauginantiems bradizoitams. Pastarųjų sankaupa, turinti nuosavą apvalkalą sudaro cistą. Tai gali įvykti jau 3 - 4 dieną po užsikrėtimo. Cistos dažniausiai lokalizuojasi raumeniniame bei nerviniame audinyje ir gali išlikti dešimtmečiais nesukeldamos jokių ligos požymių. Susidarius palankioms sąlygoms (nusilpus imunitetui ir kt.) parazitai gali išsilaisvinti iš cistų ir išprovokuoti toksoplazmozės proceso paūmėjimą.
Lytiniu būdu toksoplazmos dauginasi tik katinių šeimos gyvūnų organizme. Graužikai yra infekcijos šaltinis katėms ir leidžia T.gondii tęsti savo gyvybinį ciklą.
Žmogus toksoplazmomis užsikrečia suvalgęs nepakankamai termiškai apdorotą, cistomis infekuotą mėsą, kačių išmatomis užkrėstas daržoves, per nešvarias rankas (pvz., valant kačių smėlio dėžes).
Tokia toksoplazmozė yra įgyta. Liga dažniausiai pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Atskirais atvejais gali padidėti limfmazgiai kaklinėje srityje ir/arba atsirasti simptomų, būdingų kvėpavimo takų virusinei infekcijai.
Daug pavojingesnė yra įgimta toksoplazmozė, kai ūmia ligos forma serganti motina parazitą perduoda per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto prieš T.gondii. Ūmia toksoplazmozės forma motina gali susirgti tik vieną kartą, todėl ir kūdikį su įgimta toksoplazmoze ji gali pagimdyti tik vieną kartą. Kitų nėštumų metu perduota infekcija kūdikiui bus nepavojinga dėl susidariusio imuniteto. Taigi, pavojingiausia, kai motina nėštumo metu užsikrečia pirmą kartą, prieš tai neturėjusi kontakto su T.gondii pirmuonimi. Parazitas gali pažeisti normalų vaisiaus vystymąsi ir būti vaisiaus apsigimimų priežastimi. Vaisiaus pažeidimo laipsnis priklauso kokiame nėštumo laikotarpyje įvyko užsikrėtimas. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje – galimas savaiminis persileidimas, negyvagimis, gimusiam kūdikiui smegenų vandenė, aklumas, kurtumas. Lengvesniais pažeidimo atvejais vaikas gali gimti sveikas, tačiau augant gali pasireikšti vystymosi sulėtėjimas, psichikos problemos.
Įvairių autorių ir stebėjimų duomenimis, I-ąjame nėštumo trimestre vaisius infekuojmas 25% atvejų ir apie ¾ infekuotų naujagimių ligos eiga turi klinikinius sipmtomus. Užsikrėtus II-ąjame nėštumo trimestre, sukėlėjas perduodamas per placentą apie 50% atvejų ir ½ infekuotų naujagimių stebimi klinikiniai požymiai. Užsikrėtus III-ąjame nėštumo trimestre, infekcija perduodama apie 65% atvejų, tačiau kliniškai ryškūs įgimtos toksoplazmozės požymiai stebimi labai retai.
Užsikrėtus pirmuonimi Toxoplazma gondii, žmogaus imuninė sistema kovoja su infekcija ir pradeda gaminti antikūnus - specifinius baltymus, vadinamus imunoglobulinais: M ir G klasių (IgM ir IgG). Suaugusiems antikūnai prieš T.gondii atsiranda jau po 1-2 sav. nuo užsikrėtimo. IgM yra pirminės infekcijos (ūmios toksoplazmozės) rodiklis. Kraujyje IgM atsiranda anksčiau, negu IgG ir maksimumą pasiekia po 1-2 mėn. Po to jų koncentracija mažėja ir maždaug per metus jie suyra. Todėl teigiamas IgM rezultatas reiškia, kad užsikrėtimas įvyko neseniai. Šie antikūnai nepraeina per placentą, vaisiui motinos imunitetas neperduodamas. Kaip tik tokiu momentu, neturintį antikūnų vaisių gali pažeisti iš motinos patenkantis parazitas.
Kiti antikūnai prieš T.gondii - imunoglobulinai G (IgG) po užsikrėtimo kraujyje gali atsirasti šiek tiek vėliau, jų kiekis kurį laiką didėja, po to stabilizuojasi ir išlieka visą likusį gyvenimą. Jų radimas reiškia, kad kažkuriuo gyvenimo momentu buvo užsikrėtimas pirmuonimi. Šie antikūnai praeina placentos barjerą. Tokiu būdu nėščioji, turinti IgG, perduoda juos vaisiui. Turėdamas imunitetą vaisius sugeba apsiginti nuo žalingo parazito poveikio.
Pakartotinai užsikrėtus ar infekcijai paūmėjus, IgG kiekis gali ryškiai padidėti. Tačiau vaisiui pavojaus nesukelia, nes jis jau turi imunitetą, kurį perdavė motina. Tačiau retais atvejais, kai nėščiosios imuninė sistema pažeista ŽIV, raudonosios vilkligės, piktybinio auglio ar kt. veiksnių, parazitas gali pažeisti vaisių ir esant lėtinei toksoplazmozės formai.
Kaip seniai įvyko užsikrėtimas toksoplazmoze galima pasakyti atlikus IgG avidiškumo tyrimą. Avidiškumas yra jungties tarp antigeno (T.gondii) ir antikūno stiprumas. Esant aukštam avidiškumui, tikėtina, kad užsikrėtimas pirmuonimi įvyko mažiausiai prieš 12 sav. Gavus žemą avidiškumą, galima įtarti ūmią infekcijos formą.
Nėščiosioms, neturėjusioms kontakto su T.gondii, antikūnų tyrimą rekomenduojama atlikti tris kartus per visą nėštumą. Laiku taikant gydymą užkertamas kelias infekcijos perdavimui vaisiui.
Naujagimiui diagnostiškai reikšmingas T.gondii IgM radimas. Tai reiškia, kad motina nėštumo metu sirgo ūmia toksoplazmoze ir infekavo vaisių.
Sorpo laboratorijoje T.gondii IgM ir IgG tyrimas atliekamas iš veninio kraujo, pirmadieniais ir trečiadieniais, kraujas imamas kiekvieną dieną. Tyrimų atsakymai pateikiami po 4-8 valandų.
Tyrimų atsakymus prašome atsiimti per 1 mėnesį atlikus tyrimą. Vėliau atsakymai perkeliami į SORPO medicinos tyrimų centro archyvą. Archyvinė tyrimų atsakymo kopija kainuoja 19 Lt.