2012-05-22
CMV (citomegaloviruso) IgG
Citomegalovirusas (nuo graik. ž. cyto– “ląstelė”, megalo- “didelis”) – vienas labiausiai paplitusių ir didžiausias tik žmogų infekuojantis virusas. CMV priklauso β-herpes virusams ir literatūroje dar vadinamas HHV-5 (Human Herpesvirus 5) . α-herpes virusams priklauso HSV-1 ir HSV-2 (Herpes Simplex virus 1 ir 2), γ-herpes virusams priklauso Epstein-Barr virusas. Literatūros duomenimis CMV infekcijos paplitimas įvairiose šalyse yra 50-100% priklausomai nuo šalies ekonominio ir socialinio statuso (šiam statusui gerėjant, didėja neužsikrėtusių žmonių skaičius). Lietuvoje 1993-2001 metais ištyrus 588 sveikus kraujo donorus, 90% iš jų turėjo kontaktą su CMV. Citomegalovirusas pirmą kartą buvo išskirtas 1956 m. iš žmogaus seilių liaukų ir kurį laiką buvo vadinamas seilių virusu. Infekcijos šaltinis – žmogus. Užsikrečiama per infekuotus organizmo skysčius (šlapimą, seiles, spermą, motinos pieną), perpilant kraują, transplantuojant organus. Pirmas susidūrimas su virusu dažniausiai būna vaikystėje arba jauname amžiuje.
CMV po pirminio užsikrėtimo išlieka organizme visą gyvenimą. Virusas užslėptoje (latentinėje) būklėje nesidaugindamas tūno (persistuoja) T limfocituose, kraujagyslių endotelio audinyje, inkstų epitelio ląstelėse bei seilių liaukose. Citomegalovirusas turi imunitetą slopinančių požymių. Tai ir lemia jo išlikimą infekuotose ląstelėse. Nusilpus organizmo imuninei sistemai, CMV infekcija gali periodiškai reaktyvuotis: virusas ima aktyviai daugintis ir išsiskiria su organizmo skysčiais. Tokiu būdu CMV gali dalyvauti autoimuninių ligų, aterosklerozės, vėžinių ligų patogenezėje, aktyvuoti kitus virusus. Tai svarbus veiksnys rizikos grupių asmenims: nėščioms moterims, AIDS ligoniams, recipientams po organų transplantacijos.
Sveikų žmonių su normaliai funkcionuojančia imunine sistema pirminė CMV infekcija būna besimptomė. Retais atvejais gali išsivystyti CMV kilmės infekcinė mononukleozė, žmogus gali jausti į gripą panašius simptomus.
Citomegaloviruso skiriamasis požymis ya tai, kad jis sukelia citomegalinių intarpų ligą - infekuotose ląstelėse matomi dideli branduolio intarpai, kuriuos sudaro besidauginančio viruso nukleobaltyminiai agregatai. Citomegalovirusas pavojingas asmenims, turintiems imunodeficitą (naujagimiai, organų transplantacijos, AIDS, chemoterapija, gydymas steroidiniais hormonais).
Citomegalovirusinė infekcija ypač pavojinga nėščiosioms. Virusas, patekęs per placentą, gali pakenkti vaisiaus vystymąsį, sukeldamas klasikinę intarpų ligą. Įgimta citomegalovirusinė infekcija JAV registruojama 0,2 – 2,2% naujagimių, kuriems CMV liga pasireiškia gelta, pneumonija, centrinės nervų sistemos pažeidimais (mikrocefalija, motorinė negalia, galvos smegenų kalcifikatai). Tokiems kūdikiams laboratoriškai nustatomi padidėję kepenų fermentai, bilirubinas, sumažėjęs trombocitų kiekis. Įgimtos CMV infekcijos pasekmės priklauso nuo nėščiosios infekcijos pobūdžio. Didžiausią kliniškai pasireiškiančios įgimtos CMV infekcijos riziką turi moterys nėštumo metu gavusios pirmąjį kontaktą su CMV. Pirminė CMV infekcija perduodama vaisiui 30-50% atvejų.
Dėl nėščiosios ląstelinio imuniteto susilpnėjimo gali kilti viruso reaktyvacijos. Infekcijos perdavimo dažnumas esant viruso reaktyvacijai yra tik 0,2-2,0%. Motinos imunitetas (kai motina turi G klasės antikūnus prieš CMV) apsaugo vaisių, nors ši apsauga ir nėra absoliuti. Tokios įgimtos infekcijos rizika daug mažesnė, klinikinių simptomų nebūna arba jie neryškūs. Ilgą laiką buvo manoma, kad CMV reaktyvacija nėštumo metu yra labai svarbus savaiminių persileidimų veiksnys ir, gal būt, vienintelė priežastis. Tai tik viena iš priežasčių, neabejotinai susijusi su nėščiosios imuninės sistemos pokyčiais, sukeliančiais latentinių infekcijų, tame tarpe ir CMV, reaktyvaciją. Įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, nėščiosioms su rizikingu nėštumu daug dažniau vyksta viruso reaktyvacijos, sukeldamos lėtinę CMV infekciją. Tokių moterų imuninė sistema mažiau pajėgi virusą išlaikyti latentinėje būsenoje.
Imuninis organizmo atsakas citomegalovirusui yra antikūnų - specifinių baltymų imunoglobulinų M ir G klasių atsiradimas kraujyje. CMV IgM kraujyje randami jau po 3-4 dienų nuo infekcijos pradžios ir išlieka keletą mėnesių. Virusui reaktyvuojantis ar pakartotinai užsikrėtus CMV IgM kraujyje nesigamina arba gaminasi labai mažai. CMV IgG galima aptikti po 7-14 dienų nuo viruso patekimo. Pradžioje jų kiekis auga, paskui šiek tiek sumažėja ir išlieka visą gyvenimą. Sveikiems asmenims viruso reaktyvacija žymesnio CMV IgG padidėjimo nesukelia, tačiau rizikingo nėštumo moterims, senyvo amžiaus žmonėms, AIDS ligoniams, po transplantacijų, jų kiekis gali ryškiai padidėti.
CMV IgM ir IgG tyrimas svarbus nėščiosioms. Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui. CMV IgM labai retais atvejais gali padidėti ir viruso reaktyvacijos metu ar pakartotinai užsikrėtus (nors tokia imuninė reakcija daugiau būdinga asmenims su stipriai pažeista imuninės sistemos funkcija). Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos.
Antikūnų IgG avidiškumo tyrimas (ryšio stiprumas tarp antikūno ir viruso baltymo vadinamo antigenu) padeda nustatyti kaip seniai įvyko kontaktas su virusu. Žemas avidiškumas rodo, kad užsikrėtimas greičiausiai įvyko 4 paskutinių mėnesių laikotarpyje.
Įtarus ūmią citomegalovirusinę infekciją atliekami tikslesni molekuliniai tyrimai, kraujyje nustatoma CMV DNR, o audiniuose ieškoma viruso intarpinių kūnelių. Viremija, kai citomegalovirusas išskiriamas su organizmo skysčiais, nustatoma tik esant ūmiai pirminei infekcijai bei ryškiai viruso reaktyvacijai su imuninės sistemos deficitais.
AIDS ligoniams CMV infekcija turi tam tikrų ypatumų. Virusas gali pakenkti bet kurį organą, tame tarpe sukelti ir CNS sistemos patologiją (ko nebūna kitais CMV pakenkimo atvejais, išskyrus infekuotus naujagimius).
Po organų transplantacijos, kai imuninė sistema slopinama vaistais, svarbu laiku nustatyti, ar nėra aktyvios CMV infekcijos recipientui ir pradėti gydymą. Po organų transplantacijos CMV infekcija gali pasireikšti karščiavimu, leukocitų ir trombocitų sumažėjimu kraujyje, raumenų ir sąnarių skausmais, sunkesniais atvejais – hepatitu, retinitu, encefalitu. Ypač pavojinga, jei po kaulų čiulpų transplantacijos infekcija komplikuojasi pneumonija. Vėliau besiformuojanti lėtinė CMV infekcija gali reikštis kraujagyslių pokyčiais, kurie skatina aterosklerozės vystymąsi persodintuose organuose ir sąlygoti ankstyvas atmetimo reakcijas.
Sorpo laboratorijoje CMV IgM ir IgG tyrimas atliekamas iš veninio kraujo, pirmadieniais ir trečiadieniais, kraujas imamas kiekvieną dieną. Tyrimų atsakymai pateikiami po 4-8 valandų.
Tyrimų atsakymus prašome atsiimti per 1 mėnesį atlikus tyrimą. Vėliau atsakymai perkeliami į SORPO medicinos tyrimų centro archyvą. Archyvinė tyrimų atsakymo kopija kainuoja 19 Lt.