2012-02-06
Infekcijų nustatymas PGR metodu
PGR metodo išskirtinumas:
• tiriamas pats sukėlėjas, o ne organizmo atsakas į jį,
• netraumuojamas pacientas,
• ligą galima susekti pačioje pradžioje,
• didelis metodo jautrumas – užtenka net ir mažo sukėlėjo kiekio, kad būtų galima jį nustatyti,
• iš vieno mėginio galima ištirti daug sukėlėjų.
Lytiškai plintančių ligų (LPL) sukėlėjų nustatymas PGR metodu
Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai SORPO laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu – PGR (polimerazės grandininė reakcija). SORPO turi didžiausia patirtį Lietuvoje nustatant lytiškai plintančių ligų sukėlėjus tiksliu, greitu ir jautriu PGR metodu. Kadangi dauguma šių mikroorganizmų duoda laba silpną organizmo imuninį atsaką, o auginimas mikrobiologinėse terpėse reikalauja specialių sąlygų, todėl molekulinis PGR metodas labai tinkamas diagnostikai.
SORPO medicinos tyrimų laboratorijoje PGR metodu nustatoma 10 lytiniu keliu plintančių bakterijų ir virusų. Visi šie infekcjų sukėlėjai (išskyrus Trichomonas vaginalis) gyvena šeimininko ląstelėje. Todėl pati tinkamiausia tyrimui medžiaga moterims – gimdos kaklelio epitelio nuograndos, vyrams - rytinis šlapimas ir nuograndos iš šlaplės. Tiriamojoje medžiagoje būtinai turi būti epitelio ląstelių, kuriuose ir ieškome LPL sukėlėjų. PGR metodu atliekamas tyrimas labai jautrus, todėl praėjus kelioms dienoms nuo užsikrėtimo jau galima daryti tyrimą (arba kitaip tariant atlikti bakterijos ar viruso DNR testą). Kontrolinį tyrimą PGR metodu rekomenduojama daryti praėjus 5-7 savaitėms po gydymo. PGR metodu galima aptikti ir žuvusio mikroorganizmo DNR, todėl gleivinė po gydymo turi gerai apsivalyti.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, realus lytiškai plintančių infekcinių susirgimų skaičius nėra žinomas. Vis dėlto skaičiuojama, kad pasaulyje kasmet 333 mln. žmonių užsikrečia lytiškai plintančiomis infekcijomis. Lytiškai plintančias infekcijas sukelia apie 20 skirtingų patogeninių virusų ir bakterijų. Tarptautinės sveikatos apsaugos programos orientuotos į šių ligų diagnostiką, prevenciją, infekcijų plitimo sustabdymą.
Lytiškai plintantys infekcijų sukėlėjai gali sukelti rimtas sveikatos komplikacijas. Moterims šios infekcijos paskatina spontaninius persileidimus, negimdinius nėštumus, sukelia lėtinius pilvo skausmus, sąaugas mažąjame dubenyje, mažojo dubens uždegimines ligas, pogimdinius gimdos uždegimus.
Jei lytiškai plintančia infekcija yra užsikrėtusi besilaukianti moteris, ji rizikuoja netekti vaisiaus, naujagimiai gimsta mažo svorio, jiems gresia plaučių, akių uždegimai.
Tiek moterims, tiek vyrams negydomos ligos gali sukelti nevaisingumą, sąnarių, taip pat specifinio tipo šlaplės uždegimus, kurie gali išsivystyti į šlaplės audinių erozijas ar net pūliuojančias žaizdas.
» Chlamydia trachomatis
Bakterija, kuri pažeidžia lytinių takų epitelį, sukelia šlaplės uždegimą, sėklidės prielipo, akių junginės uždegimus. Chlamidijozė yra labiausiai paplitusi lytiškai plintanti bakterinė infekcija – sukelia iki 80 proc. visų lyties takų infekcijų suaugusiems. Užsikrečiama lytiniu būdu.
Negydoma ši infekcija moterims sukelia dubens uždegiminę ligą, negimdinį nėštumą, nevaisingumą, vyrams – lėtinį priešinės liaukos uždegimą, potencijos sutrikimus ir taip pat nevaisingumą. Naujagimiai užsikrečia nuo užsikrėtusios gimdyvės gimdymo metu ir gali susirgti akių arba plaučių uždegimu.
Ši infekcija dažnai būna besimptomė arba požymiai jaučiami itin nežymūs: negausios, bet gleivingos ar pūlingos išskyros iš šlaplės, gimdos kaklelio kanalo ar makšties, lytinių organų, šlaplės perštėjimas, kraujavimas tarp mėnesinių.
» Ureaplasma urealyticum
Ureaplasma urealuticum bakterija randama žmogaus urogenitaliniuose takuose, sukelia nechlamidinius ir negonokokinius uretritus (šlaplės uždegimus) vyrams ir cervicitus (gimdos kaklelio uždegimus) moterims. Moterims, turinčioms U.urealuticum, atsiranda baltų išskyrų, skausmas šlapinantis ir lytinių santykių metu, niežėjinas išorinių lytinių organų srityje. U.urealuticum gali būti susijusi su sąnarių uždegimu, sąlygoti spontaninius persileidimus. Todėl moterims prieš nėštumą reikėtų pasitikrinti dėl U.urealuticum infekcijos. Ši infekcija gali būti besimptomė ir randama 20-30 proc. lytiškai aktyvių moterų urogenitaliniuose ėminiuose.
Ureaplazmos - tai vieni mažiausių gamtoje sutinkamų mikroorganizmų, priklausančių Mollicutes (lot. Mollis- minkštas, cutis- oda) klasei. Jos neturi sienelės, o turtinga baltymais ir lipoproteinais membrana struktūriškai pritaikyta stipriai prisikabinti prie šeimininko ląstelių ir atremti imuninės sistemos ataką. Žmogaus organizme randama 14 Ureaplasma serotipų, kurie suskirstyti į dvi grupes:
parvo biovaras (biovaras 1)
ir biovaras T960T (biovaras 2).
Iki 1998 m. šie biovarai sudarė vieną U.urealyticum rūšį. Vėliau U. urealyticum pagal genominę seką buvo padalinta į dvi rūšis:
- Ureaplasma parvum (parvo biovaras);
- Ureaplasma urealyticum (T960T biovaras).
Iš kitų mikoplazmų ureaplazmos išsiskiria savo ureaziniu aktyvumu. Energijai gauti ir gyvybiniam aktyvumui palaikyti jos išskiria fermentą ureazę, kuris skaido aplinkoje esantį šlapalą (urea) (iš čia ir kilęs bakterijos pavadinimas). Didesni šlapalo skilimo produkto – amoniako kiekis neigiamai veikia gleivinių ląsteles ir šarmina aplinką. Taip sudaromos palankios sąlygos šarminę terpę mėgstantiems mikroorganizmams daugintis. Įvairių autorių duomenimis esant bakterinei vaginozei Ureaplasma kaip koinfekcija randama iki 92% atvejų.
Moterims Ureaplasma sukelia uretrinį sindromą, kuris pasireiškia dažnu šlapinimusi, deginimu šlapinantis. Atlikus bakteriologinį šlapimo pasėlio tyrimą, gaunamas neigiamas tyrimo atsakumas, nes Ureplasma nustatoma kitaistyrimų metodais: molekuliniu arba mikrobiologinių testų sistema. Nėra patikimų įrodymų, kad Ureaplasma sukelia cervicitus (gimdos kaklelio uždegimus), tačiau ji dažniau randama moterims, turinčioms cervicitus. Ureaplasma gali sukelti mažojo dubens organų uždegimus. Yra duomenų, kad U.urelyticum infekcija kartu su žmogaus papilomos viruso infekcija skatina ląstelių pakitimus ir didina gimdos kaklelio vėžio riziką.
Nėščiosioms:U.urealyticum gali patekti į vaisiaus vandenis ir sukelti vaisiaus dangalų uždegimą, priešlaikinį gimdymą, ankstyvo vaisiaus vandenų nutekėjimą, kūdikis gali gimti mažo svorio. U.parvum ryškesnio poveikio šioms rizikoms neturi. Vyrams, sergantiems negonokokiniu nechlamidiniu uretritu U.urealyticum daug dažniau randama, negu tiems, kurie simptomiškai nusiskundimų neturi. Tokio ryšio nepastebėta su U.parvum.
Ureaplasma yra infekcinio prostatito rizikos faktorius.
Kadangi ureaplazmos turi savybę stipriai prisikabinti prie šeimininko ląstelių, vyrams jos gali pabloginti spermos kokybę.
Ureaplasma siejama su reaktyviniais artritais (įv. autorių duomenimis 10-15 % reaktyvinių artritų, kurie siejami su LP infekcija, sukelia Ureaplasma).
Ureaplasma (urealyticum ir parvum) didina magnio-amonio fosfatinių (struvitinių) akmenų susidarymo riziką šlapimo pūslėje. Tokie akmenys susidaro šarminėje aplinkoje.
Taigi:
• Ureaplasma kartu su kitomis infekcijomis apsunkina lėtinių infekcinių uždegimų eigą.
• U.urealyticum pasižymi didesniu patogeniškumu nei U.parvum.
• U.parvum yra sąlyginai patogeninis mikroorganizmas ir jos radimas turi būti vertinamas, atsižvelgiant į kliniką.
• U.urealyticum labai svarbu nustatyti moterims, planuojančioms nėštumą.
• Ureaplasmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos nejautrios vaistams, veikiantiems ląstelės sienelės receptorius.
» Mycoplasma hominis
Patogeninė bakterija gyvenanti lytiniuose organuose ir sukelianti lytinių organų infekcijas, dažniausiai moterims. M.hominis taip pat sąlygoja dubens uždegimines ligas, nelytinių organų naujagimių infekcijas, ypatingai sumažėjus organizmo imunitetui.
» Mycoplasma genitalium
Patogeninė bakterija, gyvenanti lytiniuose organuose. Sukelia įvairius susirgimus: negonokokinį uretritą (šlaplės uždegimą), prostatitą (prostatos liaukos uždegimą), nėštumo ir vaisiaus patologijas, nevaisingumą vyrams ir moterims. Mikoplazmos gana dažnai randamos moterims ir vyrams, kurie serga arba sirgo gonorėja, trichomonoze, nes gonokokai ir trichomonos sudaro palankią terpę mikoplazmozei vystytis. Mikoplazmozės ligos eiga dažniausiai lėtinė. Ūmaus periodo metu atsiranda pūlingų, pagausėjusių išskyrų iš lytinių organų, pasireiškia išorinių lytinių organų niežėjimas, deginimas ir perštėjimas, kartais galima užčiuopti kirkšnies srityje padidėjusius limfmazgius. M.genitalium vyrams gali būti prostatitų brizikos faktorius.
» Neisseria gonorrhoeae
Gonorėjos liga – tai specifinio tipo šlaplės uždegimas (uretritas). Infekcija perduodama lytiniu keliu, nors įmanoma užsikrėsti per gonokokais užterštus namų apyvokos daiktus (patalynę, rankšluosčius, baltinius). Gimdant naujagimis gali užsikrėsti gonorėja nuo sergančios motinos. Ji paliečia šlaplės (uretros) audinius, todėl atsiranda pūliuojančios žaizdos. Greičiau pastebima vyrams nei moterims. Sukeltos infekcijos dažnai būna su minimaliais ligos simptomais, todėl sėkmingam gydymui būtinas ankstyvas ir tikslus ligą sukeliančio gonokoko nustatymas.
Infekcijos požymiai: gausios išskyros iš makšties, perštėjimas ir niežulys šlapinantis, skausmas pilvo apačioje. Vyrai jaučia deginimą šlapinantis, pasirodo gelsvos išskyros iš varpos, komplikacijos sukelia sėklidės prielipo uždegimą (epididimitą), kurio negydant vyras gali tapti nevaisingas.
Sergant faringialine gonorėjos forma parausta, patinsta gerklė, ją peršti. Gonorėjinio artrito forma pažeidžia sąnarius – sąnariai patinsta, parausta, judesiai būna skausmingi, ligonis karščiuoja.
Įprasti N. gonorrhoeae nustatymo būdai pasižymi žemu specifiškumu ir nepakankamu jautrumu. SORPO laboratorijoje N. gonorrhoeae tyrimas atliekamas PGR metodu, kuris yra greitas ir tikslus.
» Gardnerella vaginalis
Anaerobinės bakterijos atsiranda makštyje, kai sutrinka jos natūrali mikrofloros pusiausvyra ir sergama bakterine vaginoze. Besidauginančių patogeninių mikrobų išskiriami fermentai pažeidžia natūralų apsauginį organizmo barjerą – gimdos kaklelio kanalo gleives. Tada infekcijos sukėlėjai gali išplisti gimdos ertmėje, kiaušintakiuose, patekti į pilvo ertmę ir sukelti lytinių organų trakto uždegimus, mažojo dubens uždegiminę ligą (gimdos gleivinės, kiaušidžių ir kiaušintakių, ūminį pilvaplėvės uždegimus).
» Trichomonas vaginalis
Pažeidžia žmogaus lyties organų sistemą. Moterims sukelia šlaplės, makšties, gimdos kaklelio uždegimus, o vyrams – šlaplės, prostatos, sėklidžių uždegimus. Pastovus imunitetas prieš T.vaginalis nesusidaro, todėl liga gali pasikartoti.
Trichomonozės požymiai: putotos, gelsvai žalsvos, nemalonaus kvapo išskyros iš lytinių organų, lytinių organų srities paraudimas, niežėjimas, dažnas noras šlapintis. Vyrai dažniau serga besimptome trichomonozės forma. Moterų, sergančių besimptome trichomonozės forma – apie 25 proc.
» Candida albicans
Grybelio infekcijos sukelia kandidamikozę – specifinį lytinių organų uždegimą. Kandidamikozės priežastys: 1) egzogeninės – kai grybelis į organizmą patenka iš išorės, 2) endogeninės – kai sumažėjęs organizmo atsparumas, 3) antibiotikų vartojimas – kai sutrinka pusiausvyra tarp normalios ir patogeninės mikrofloros.
Ligos požymiai: moterys jaučia deginimą, perštėjimą, niežulį makštyje, išsiskiria gausios, varškės pavidalo išskyros iš makšties, skauda šlapinantis, lytiniai organai parausta, patinsta. Išorinių lytinių organų paviršiuje gali atsirasti pūslelių, kraujuojančių žaizdelių. Vyrams kandidamikozė pasireiškia varpos galvutės ar apyvarpės uždegimu.
» Herpes Simplex virusas (HSV 1/2)
Herpes Simplex virusas turi du tipus: I-ojo tipo virusas sukelia lūpų, burnos gleivinės, odos paprastąją pūlelinę; II-ojo tipo virusas sukelia genitalijų pūslelinę. Tai labai paplitęs virusas – HSV-1 antikūnus turi 90%, HSV-2 apie 20% suaugusiųjų. HSV-1 užsikrečiama daugiausia dar vaikystėje. Užsikrėtimo šaltinis - žmogus, sergantis aktyvia ar besimptome infekcija. Virusas plinta oro-lašeliniu arba kontaktiniu būdu (bučiuojntis, lytiškai santykiaujant, gimdymo metu). Herpeso virusai patenka į organizmą pro pažeistą burnos, akių, genitalijų gleivinę arba odos įbrėžimus.
Infekcijos pradžia gali būti besimptomė arba sukelti vietinius pūslelių pavidalo odos pažeidimus. Iš pradžių oda (gleivinė) parausta, patinsta, ligonis gali jausti niežėjimą, deginimą, tempimą, perštėjimą, skausmą. Vėliau atsiranda skaidraus skysčio pripildytos pūslelėmis, kurioms pratrūkus lieka skausmingas žaizdeles. Gali padidėti limfiniai mazgai, pakilti temperatūra. Ūminį periodą gali lydėti į peršalimą panašūs simptomai: karščiavimas, galvos, nugaros, raumenų skausmai. Virusas dauginasi, sukelia šeimininko imuninę reakciją ir keliauja į periferinius jutiminius nervus, bei toliau į centrinės nervų sistemos (CNS) jutiminius mazgus. Virusas tampa neveiklus, tačiau iš organizmo nepasišalina. Latentinės nesidauginančios būklės herpeso virusai nugaros smegenų šaknelių mazguose gali išsilaikyti gana ilgą laiką. Susidarius palankioms sąlygoms (peršalus, perdozavus ultravioletinius spindulius, esant hormonų pakitimams, streso ir depresinėms būklėms) Herpeso virusas reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus, sukeldamas jų ir jų įnervuojamų paviršių pažeidimus. Dažnai ligos požymiai būna ne tokie ryškūs kaip pirmą kartą, priklausomai nuo žmogaus imuniteto. Kartais tokiu būdu virusas patenka į galvos smegenų apvalkalus ir sukelia meningitus, o, patekęs į neuronus - encefalitą.
Atliekant HSV tyrimą SORPO laboratorijoje molekuliniu PGR metodu, tyrimas apima 1ąjį ir 2-ąjį HSV tipus, tačiau viruso tipai neidentifikuojami. Tiriamojoje medžiagoje radus virusą, pacientas gauna atsakymą “teigiamas” (arba “rasta”), neradus viruso, atsakymas yra “neigiamas” (arba “nerasta”).
Visi tyrimai PGR metodu atliekami: moterims - iš gimdos kaklelio nuograndų; vyrams - iš "pirminės porcijos" rytinio šlapimo ir šlaplės nuograndų.
Tyrimo trukmė – 2 dienos. Tyrimai atliekamai kasdien.
Kvėpavimo takų infekcijų sukėlėjų nustatymas PGR metodu
Kvėpavimo takų infekcijų sukėlėjai Chlamydia pneumoniae ir Mycoplasma pneumoniae lokalizuojasi kvėpavimo takuose, sukelia jų pažeidimus, o patekusios į plaučius gali sukelti atipines (nespecifines) pneumonijas. Tai labai maži viduląsteliniai mikroorganizmai. Šios bakterijos vietoj ląstelės sienelės turi tik membraną, todėl gali gyventi ir daugintis tik šeimininko ląstelėje, naudodamos jo energiją.
Imuninis atsakas prieš šias bakterijas (antikūnių gamyba) palyginti lėtas ir priklauso nuo organizmo imunininių galių. Ankstyva šių infekcijų diagnostika, jeigu remsimės vien serologiniais metodais (antikūnių nustatymas iš kraujo), ne visada bus informatyvi. Tyrimą iš kraujo rekomenduojama atlikti dinamikoje: tyrimą kartoti po 2-3 sav. ir žiūrėti kap kinta antikūnų titras. Prieš šias bakterijas nesusidaro imunitetas, jomis galima užsikrėsti kelis kartus per gyvenimą, susidarę IgG klasės antikūnai kraujyje lieka ilgą laiką. Atliekant įprastą bakteriologinio pasėlio tyrimą iš gerklės, šios bakterijos neauga, nes jų augimui reikia specialių terpių.
Tiksliai ir greitai diagnozuoti M.pneumoniae ir C.pneumoniae padeda palyginti neseniai diagnostinėse laboratorijose pradėtas taikyti molekulinis metodas – polimerazės grandininė reakcija (PGR). Atliekant šį tyrimą tiesiogiai nustatoma pati bakterija, jos DNR. PGR tyrimui užtenka paimti tepinėlį iš gerklės (gleivinės epitelio nuograndas). Tai labai aktualu vaikams, kurie dažniausiai bijo kraujo paėmimo procedūros.
» Mycoplasma pneumoniae
Mikoplazmos yra mažiausi žinomi mikroorganizmai. Infekcija daugiausia paplitusi vaikų ir paauglių tarpe (5-15 m.). Užkrato šaltinis – sergantys ir sveiki mikoplazmų nešiotojai. Infekcija plinta oro-lašeliniu keliu, žmogui kosint ir čiaudint. Seilių bei skreplių lašeliuose bakterijos ilgai išlieka gyvybingos. Patekusios į kvėpavimo takus, jos įsiskverbia į gleivinės ląsteles ir ima daugintis. Nuo organizmo atsparumo priklauso, ar asmuo susirgs mikoplazmine infekcija. Persirgę šia infekcija, žmonės neįgyja atsparumo sukėlėjams.
Būdingiausias mikoplazminės infekcijos simptomas – sausas ir įkyrus kosulys. Patekusios į nosiaryklę, bakterijos gali sukelti faringitus, gerklų ir bronchų uždegimą, ausų uždegimą ar sinusitą. Mikoplazmoms patekus į plaučius, gali prasidėti atipinis (nespecifinis) plaučių uždegimas. Mikoplazmos organizmą puola pamažu, žmogus gali skųstis silpnumu, nuovargiu, jį ima kamuoti stiprūs galvos skausmai, perši gerklę, pakyla temperatūra. Tačiau bendrieji kraujo ir rentgeno tyrimai nerodo pakitimų.
Diagnozuoti mikoplazminę infekciją padeda palyginti neseniai sukurti molekuliniai metodai. Paėmus nosiaryklės tepinėlį, jautriu molekuliniu PGR metodu tiesiogiai nustatoma pati bakterija M. pneumoniae, jos DNR. Atliekant tyrimą iš kraujo, nustatomi antikūniai prieš M. pneumoniae.
» Chlamydia pneumoniae
C.pneumoniae nuo kitų chlamidijų skiriasi savo baltymine sudėtimi ir lokalizacijos vieta (lokalizuojasi dažniausiai kvėpavimo takų gleivinėse). Užsikrečiama oro-lašeliniu būdu. Infekcija gali ilgą laiką persistuoti organizme ir sukelti besimptomes arba lėtines infekcijas. Yra duomenų, kad C.pneumoniae baltymų yra aterosklerozinėse plokštelėse, ji gali būti susijusi su Alzhaimerio sindromo, širdies raumens, sąnarių, nervų uždegimo ir kt. patologijomis. Tačiau dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takus, sukelia sausą kosulį, tampa faringitų, laringitų bei sinusitų priežastimi. C.pneumoniae sukelia apie 15 proc. visų visuomenėje įgytų pneumonijų. Inkubacinis laikotarpis 1-2 sav. Ūmiu ligos periodu gali pakilti temperatūra, skaudėti galvą, būti apsunkintas kvėpavimas. Antikūnių prieš C.pneumoniae dažniau randama suaugusiųjų kraujyje nei vaikų. Dėl lėto ir silpno imuninio atsako, pats jautriausias ir specifiškiausias tyrimas diagnostikai - PGR, kada tiesiogiai nustatoma pati bakterija.
Tyrimai atliekami iš užpakalinės ryklės sienelės nuograndų.
Tyrimo trukmė – 2 dienos. Tyrimai atliekami pirmadieniais ir ketvirtadienais.
Tyrimų atsakymus prašome atsiimti per 1 mėnesį atlikus tyrimą. Vėliau atsakymai perkeliami į SORPO medicinos tyrimų centro archyvą. Archyvinė tyrimų atsakymo kopija kainuoja 19 Lt.