2012-02-06
Antikūnai prieš hepatito B paviršinį antigeną (Anti-HBsAg)
Virusinį hepatitą B sukelia hepatito B virusas (HBV). Tai vienas mažiausių DNR virusų, turintis išorinį lipidinį apvalkalą ir šerdinę dalį, sudarytą iš žiedinės pusiau dvigrandės DNR, apsuptos baltyminiu dangalu. Virusas priklauso hepadnavirusų (Hepadnaviridae) šeimai.
Hepatito B virusas atsparus aplinkos poveikiui – iki savaitės gali išbūti aplinkoje išdžiuvęs, jautrus etanoliui, vandenilio peroksidui, žūsta per kelias min. 100 oC temperatūroje. Užsikrečiama parenteraliniu būdu, t.y. per kraują ir organizmo skysčius (atliekant intravenines procedūras, homodializę, perpilant kraują, per intraveninius narkotikus, pažeistą odą). Infekuota nėščioji virusą gali perduoti vaisiui. Lytinis HBV perdavimas – vienas iš viruso plitimo kelių. Virusas neplinta oro-lašeliniu būdu.
Hepatito virusas paplitęs visose pasaulio šalyse, tačiau didžiausios endemiškumo sritys yra Pietryčių Azija, Afrika, Vidurinieji Rytai, Centrinė bei Pietų Amerika, kai kurios Rytų bei Pietų Europos valstybės. Vakarų ir Šiaurės Europoje HBV paplitimas yra 0,5-2 %, Lietuvoje apie 1%. Tačiau daugelis infekuotųjų to net nežino. Užkrečiamų ligų centro duomenimis 2009 metais užregistruota 58 ūmaus hepatito B atvejai.
HBV dauginasi kepenų ląstelėse. Šio viruso infekcinės savybės daug stipresnės nei ŽIV viruso.
HBV infekcija gali būti besimptomė arba sukelti ūmų hepatitą B. Hepatito B inkubacinis priodas gana ilgas – 2-3 mėn. Kliniškai liga gali pasireikšti nuo švelnios lėtinės iki sunkios žaibiškos formos. Pavojus tapti lėtiniu infekcijos nešiotoju yra didesnis, kai užsikrečiama vaikystėje, nei brandžiame amžiuje. Kepenų pažeidimų gali nebūti, tačiau toks individas gali platinti virusą.
Ūmaus hepatito atveju geltos periodo pradžioje kraujyje nustatomas padidėjęs kepenų fermentų ALT ir AST, bilirubino kiekis. Iš biocheminių kepenų rodiklių pats jautriausias – ALT, bilirubinas padidėja keliomis dienomis vėliau. Dar vėliau atsiranda kepenyse sintetinamų medžiagų pokyčiai: ilgėja protrombino laikas (SPA), kraujyje mažėja albumino ir fermento cholinesterazės.
Hepatitas B gydomas alfa interferonu ir 40-50 % pacientų gydymas veiksmingas. Dauguma sergančių ūmia ligos forma pasveiksta. Taigi, ūmus hepatitas baigiasi visišku pasveikimu arba pereina į lėtinę formą, kuri linkusi progresuoti. Trečdaliui ligonių per 10-30 metų išsivysto kepenų cirozė arba pirminis kepenų vėžys.
Anti-HBs
Šie antikūnai atsiranda nekomplikuoto hepatito atveju po keleto savaičių, kai išnyksta HBsAg. Tai rodo, kad ligonis sveiksta ir jam atsiranda imuninė reakcija prieš hepatito B virusą. Anti-HBs nustatomas visą likusį gyvenimą maždaug 80% asmenų, persirgusių hepatitu B. Maždaug 10-15% asmenų, sergančių ūmia hepatito forma, anti-HBs nenustatomi, nors tokie asmenys ir turi imunitetą hepatitui. Kartais HBsAg ir anti-HBs atsiranda vienu metu (ypač ligoniams, kuriems dažnai atliekama dializė).
Anti-HBs yra vakcinacijos rodiklis. Šis tyrimas atliekamas norint įvertinti imunizacijos lygį. Kuo didesnė Anti-HBs reikšmė, tuo stipresnis ir ilgiau trunkantis imunitetas.
Taigi, anti-HBs radimas rodo buvusią hepatito B infekciją arba vakcinaciją.
Anti-HBs tyrimas atliekamas vieną kartą į savaitę. Kraujas tyrimui imamas kasdien.
Tyrimų atsakymus prašome atsiimti per 1 mėnesį atlikus tyrimą. Vėliau atsakymai perkeliami į SORPO medicinos tyrimų centro archyvą. Archyvinė tyrimų atsakymo kopija kainuoja 19 Lt.