2012-02-06
Kiti tyrimai
Toksoplazmozė ir jos serologinė (iš kraujo serumo) diagnostika
Toksoplazmozė – tai infekcinis susirgimas, kurį sukelia intraląstelinis pirmuonis Toxoplazma gondii, parazituojantis šiltakraujuose gyvūnuose (tame tarpe ir žmogaus organizme). Vieninteliai pagrindiniai šio parazito šeimininkai ir infekcijos platintojai yra kačių šeimos atstovai. Kačių plonojo žarnyno epitelyje toksoplazmos dauginasi nelytiniu, po to lytiniu būdu, dėl ko formuojasi oocistos, kurios išskiriamos su katės išmatomis į aplinką. Oocistos išlieka gyvybingos aplinkoje keletą mėnesių. Jomis užsikrečia ir tarpiniai šeimininkai (žmonės, kiti šiltakraujai gyvūnai – graužikai, naminiai ir laukiniai gyvūnai, paukščiai). Tarpiniame šeimininke toksoplazmos dauginasi nelytiniu būdu, susidarant greitai besidauginančiai aktyviai infekcijos formai – tachizoitams, kurie ir nulemia infekcijos kliniką ūmiame periode. Susidarant imunitetui prieš parazitą, infekcija pereina į lėtinę latentinę formą, susiformuojant lėtai besidauginantiems bradizoitams. Pastarųjų sankaupa, turinti nuosavą apvalkalą sudaro cistą. Tai gali įvykti jau 3 - 4 dieną po užsikrėtimo. Cistos dažniausiai lokalizuojasi raumeniniame bei nerviniame audinyje ir gali išlikti dešimtmečiais nesukeldamos jokių ligos požymių. Susidarius palankioms sąlygoms (nusilpus imunitetui ir kt.) parazitai gali išsilaisvinti iš cistų ir išprovokuoti toksoplazmozės proceso paūmėjimą.
Lytiniu būdu toksoplazmos dauginasi tik katinių šeimos gyvūnų organizme. Graužikai yra infekcijos šaltinis katėms ir leidžia T.gondii tęsti savo gyvybinį ciklą.
Žmogus toksoplazmomis užsikrečia suvalgęs nepakankamai termiškai apdorotą, cistomis infekuotą mėsą, kačių išmatomis užkrėstas daržoves, per nešvarias rankas (pvz., valant kačių smėlio dėžes).
Tokia toksoplazmozė yra įgyta. Liga dažniausiai pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Atskirais atvejais gali padidėti limfmazgiai kaklinėje srityje ir/arba atsirasti simptomų, būdingų kvėpavimo takų virusinei infekcijai.
Daug pavojingesnė yra įgimta toksoplazmozė, kai ūmia ligos forma serganti motina parazitą perduoda per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto prieš T.gondii. Ūmia toksoplazmozės forma motina gali susirgti tik vieną kartą, todėl ir kūdikį su įgimta toksoplazmoze ji gali pagimdyti tik vieną kartą. Kitų nėštumų metu perduota infekcija kūdikiui bus nepavojinga dėl susidariusio imuniteto. Taigi, pavojingiausia, kai motina nėštumo metu užsikrečia pirmą kartą, prieš tai neturėjusi kontakto su T.gondii pirmuonimi. Parazitas gali pažeisti normalų vaisiaus vystymąsi ir būti vaisiaus apsigimimų priežastimi. Vaisiaus pažeidimo laipsnis priklauso kokiame nėštumo laikotarpyje įvyko užsikrėtimas. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje – galimas savaiminis persileidimas, negyvagimis, gimusiam kūdikiui smegenų vandenė, aklumas, kurtumas. Lengvesniais pažeidimo atvejais vaikas gali gimti sveikas, tačiau augant gali pasireikšti vystymosi sulėtėjimas, psichikos problemos.
Įvairių autorių ir stebėjimų duomenimis, I-ąjame nėštumo trimestre vaisius infekuojmas 25% atvejų ir apie ¾ infekuotų naujagimių ligos eiga turi klinikinius sipmtomus. Užsikrėtus II-ąjame nėštumo trimestre, sukėlėjas perduodamas per placentą apie 50% atvejų ir ½ infekuotų naujagimių stebimi klinikiniai požymiai. Užsikrėtus III-ąjame nėštumo trimestre, infekcija perduodama apie 65% atvejų, tačiau kliniškai ryškūs įgimtos toksoplazmozės požymiai stebimi labai retai.
Užsikrėtus pirmuonimi Toxoplazma gondii, žmogaus imuninė sistema kovoja su infekcija ir pradeda gaminti antikūnus - specifinius baltymus, vadinamus imunoglobulinais: M ir G klasių (IgM ir IgG). Suaugusiems antikūnai prieš T.gondii atsiranda jau po 1-2 sav. nuo užsikrėtimo. IgM yra pirminės infekcijos (ūmios toksoplazmozės) rodiklis. Kraujyje IgM atsiranda anksčiau, negu IgG ir maksimumą pasiekia po 1-2 mėn. Po to jų koncentracija mažėja ir maždaug per metus jie suyra. Todėl teigiamas IgM rezultatas reiškia, kad užsikrėtimas įvyko neseniai. Šie antikūnai nepraeina per placentą, vaisiui motinos imunitetas neperduodamas. Kaip tik tokiu momentu, neturintį antikūnų vaisių gali pažeisti iš motinos patenkantis parazitas.
Kiti antikūnai prieš T.gondii - imunoglobulinai G (IgG) po užsikrėtimo kraujyje gali atsirasti šiek tiek vėliau, jų kiekis kurį laiką didėja, po to stabilizuojasi ir išlieka visą likusį gyvenimą. Jų radimas reiškia, kad kažkuriuo gyvenimo momentu buvo užsikrėtimas pirmuonimi. Šie antikūnai praeina placentos barjerą. Tokiu būdu nėščioji, turinti IgG, perduoda juos vaisiui. Turėdamas imunitetą vaisius sugeba apsiginti nuo žalingo parazito poveikio.
Pakartotinai užsikrėtus ar infekcijai paūmėjus, IgG kiekis gali ryškiai padidėti. Tačiau vaisiui pavojaus nesukelia, nes jis jau turi imunitetą, kurį perdavė motina. Tačiau retais atvejais, kai nėščiosios imuninė sistema pažeista ŽIV, raudonosios vilkligės, piktybinio auglio ar kt. veiksnių, parazitas gali pažeisti vaisių ir esant lėtinei toksoplazmozės formai.
Kaip seniai įvyko užsikrėtimas toksoplazmoze galima pasakyti atlikus IgG avidiškumo tyrimą. Avidiškumas yra jungties tarp antigeno (T.gondii) ir antikūno stiprumas. Esant aukštam avidiškumui, tikėtina, kad užsikrėtimas pirmuonimi įvyko mažiausiai prieš 12 sav. Gavus žemą avidiškumą, galima įtarti ūmią infekcijos formą.
Nėščiosioms, neturėjusioms kontakto su T.gondii, antikūnų tyrimą rekomenduojama atlikti tris kartus per visą nėštumą. Laiku taikant gydymą užkertamas kelias infekcijos perdavimui vaisiui.
Naujagimiui diagnostiškai reikšmingas T.gondii IgM radimas. Tai reiškia, kad motina nėštumo metu sirgo ūmia toksoplazmoze ir infekavo vaisių.
Sorpo laboratorijoje T.gondii IgM ir IgG tyrimas atliekamas iš veninio kraujo du kartus savaitėje. Kraujas imamas kiekvieną dieną.
Citomegalovirusas ir jo serologinė diagnostika
Citomegalovirusas (nuo graik. ž. cyto– “ląstelė”, megalo- “didelis”) – vienas labiausiai paplitusių ir didžiausias tik žmogų infekuojantis virusas. CMV priklauso β-herpes virusams ir literatūroje dar vadinamas HHV-5 (Human Herpesvirus 5) . α-herpes virusams priklauso HSV-1 ir HSV-2 (Herpes Simplex virus 1 ir 2), γ-herpes virusams priklauso Epstein-Barr virusas. Literatūros duomenimis CMV infekcijos paplitimas įvairiose šalyse yra 50-100% priklausomai nuo šalies ekonominio ir socialinio statuso (šiam statusui gerėjant, didėja neužsikrėtusių žmonių skaičius). Lietuvoje 1993-2001 metais ištyrus 588 sveikus kraujo donorus, 90% iš jų turėjo kontaktą su CMV. Citomegalovirusas pirmą kartą buvo išskirtas 1956 m. iš žmogaus seilių liaukų ir kurį laiką buvo vadinamas seilių virusu. Infekcijos šaltinis – žmogus. Užsikrečiama per infekuotus organizmo skysčius (šlapimą, seiles, spermą, motinos pieną), perpilant kraują, transplantuojant organus. Pirmas susidūrimas su virusu dažniausiai būna vaikystėje arba jauname amžiuje.
CMV po pirminio užsikrėtimo išlieka organizme visą gyvenimą. Virusas užslėptoje (latentinėje) būklėje nesidaugindamas tūno (persistuoja) T limfocituose, kraujagyslių endotelio audinyje, inkstų epitelio ląstelėse bei seilių liaukose. Citomegalovirusas turi imunitetą slopinančių požymių. Tai ir lemia jo išlikimą infekuotose ląstelėse. Nusilpus organizmo imuninei sistemai, CMV infekcija gali periodiškai reaktyvuotis: virusas ima aktyviai daugintis ir išsiskiria su organizmo skysčiais. Tokiu būdu CMV gali dalyvauti autoimuninių ligų, aterosklerozės, vėžinių ligų patogenezėje, aktyvuoti kitus virusus. Tai svarbus veiksnys rizikos grupių asmenims: nėščioms moterims, AIDS ligoniams, recipientams po organų transplantacijos.
Sveikų žmonių su normaliai funkcionuojančia imunine sistema pirminė CMV infekcija būna besimptomė. Retais atvejais gali išsivystyti CMV kilmės infekcinė mononukleozė, žmogus gali jausti į gripą panašius simptomus.
Citomegaloviruso skiriamasis požymis ya tai, kad jis sukelia citomegalinių intarpų ligą - infekuotose ląstelėse matomi dideli branduolio intarpai, kuriuos sudaro besidauginančio viruso nukleobaltyminiai agregatai. Citomegalovirusas pavojingas asmenims, turintiems imunodeficitą (naujagimiai, organų transplantacijos, AIDS, chemoterapija, gydymas steroidiniais hormonais).
Citomegalovirusinė infekcija ypač pavojinga nėščiosioms. Virusas, patekęs per placentą, gali pakenkti vaisiaus vystymąsį, sukeldamas klasikinę intarpų ligą. Įgimta citomegalovirusinė infekcija JAV registruojama 0,2 – 2,2% naujagimių, kuriems CMV liga pasireiškia gelta, pneumonija, centrinės nervų sistemos pažeidimais (mikrocefalija, motorinė negalia, galvos smegenų kalcifikatai). Tokiems kūdikiams laboratoriškai nustatomi padidėję kepenų fermentai, bilirubinas, sumažėjęs trombocitų kiekis. Įgimtos CMV infekcijos pasekmės priklauso nuo nėščiosios infekcijos pobūdžio. Didžiausią kliniškai pasireiškiančios įgimtos CMV infekcijos riziką turi moterys nėštumo metu gavusios pirmąjį kontaktą su CMV. Pirminė CMV infekcija perduodama vaisiui 30-50% atvejų.
Dėl nėščiosios ląstelinio imuniteto susilpnėjimo gali kilti viruso reaktyvacijos. Infekcijos perdavimo dažnumas esant viruso reaktyvacijai yra tik 0,2-2,0%. Motinos imunitetas (kai motina turi G klasės antikūnus prieš CMV) apsaugo vaisių, nors ši apsauga ir nėra absoliuti. Tokios įgimtos infekcijos rizika daug mažesnė, klinikinių simptomų nebūna arba jie neryškūs. Ilgą laiką buvo manoma, kad CMV reaktyvacija nėštumo metu yra labai svarbus savaiminių persileidimų veiksnys ir, gal būt, vienintelė priežastis. Tai tik viena iš priežasčių, neabejotinai susijusi su nėščiosios imuninės sistemos pokyčiais, sukeliančiais latentinių infekcijų, tame tarpe ir CMV, reaktyvaciją. Įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, nėščiosioms su rizikingu nėštumu daug dažniau vyksta viruso reaktyvacijos, sukeldamos lėtinę CMV infekciją. Tokių moterų imuninė sistema mažiau pajėgi virusą išlaikyti latentinėje būsenoje.
Imuninis organizmo atsakas citomegalovirusui yra antikūnų - specifinių baltymų imunoglobulinų M ir G klasių atsiradimas kraujyje. CMV IgM kraujyje randami jau po 3-4 dienų nuo infekcijos pradžios ir išlieka keletą mėnesių. Virusui reaktyvuojantis ar pakartotinai užsikrėtus CMV IgM kraujyje nesigamina arba gaminasi labai mažai. CMV IgG galima aptikti po 7-14 dienų nuo viruso patekimo. Pradžioje jų kiekis auga, paskui šiek tiek sumažėja ir išlieka visą gyvenimą. Sveikiems asmenims viruso reaktyvacija žymesnio CMV IgG padidėjimo nesukelia, tačiau rizikingo nėštumo moterims, senyvo amžiaus žmonėms, AIDS ligoniams, po transplantacijų, jų kiekis gali ryškiai padidėti.
CMV IgM ir IgG tyrimas svarbus nėščiosioms. Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui. CMV IgM labai retais atvejais gali padidėti ir viruso reaktyvacijos metu ar pakartotinai užsikrėtus (nors tokia imuninė reakcija daugiau būdinga asmenims su stipriai pažeista imuninės sistemos funkcija). Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos.
Antikūnų IgG avidiškumo tyrimas (ryšio stiprumas tarp antikūno ir viruso baltymo vadinamo antigenu) padeda nustatyti kaip seniai įvyko kontaktas su virusu. Žemas avidiškumas rodo, kad užsikrėtimas greičiausiai įvyko 4 paskutinių mėnesių laikotarpyje.
Įtarus ūmią citomegalovirusinę infekciją atliekami tikslesni molekuliniai tyrimai, kraujyje nustatoma CMV DNR, o audiniuose ieškoma viruso intarpinių kūnelių. Viremija, kai citomegalovirusas išskiriamas su organizmo skysčiais, nustatoma tik esant ūmiai pirminei infekcijai bei ryškiai viruso reaktyvacijai su imuninės sistemos deficitais.
AIDS ligoniams CMV infekcija turi tam tikrų ypatumų. Virusas gali pakenkti bet kurį organą, tame tarpe sukelti ir CNS sistemos patologiją (ko nebūna kitais CMV pakenkimo atvejais, išskyrus infekuotus naujagimius).
Po organų transplantacijos, kai imuninė sistema slopinama vaistais, svarbu laiku nustatyti, ar nėra aktyvios CMV infekcijos recipientui ir pradėti gydymą. Po organų transplantacijos CMV infekcija gali pasireikšti karščiavimu, leukocitų ir trombocitų sumažėjimu kraujyje, raumenų ir sąnarių skausmais, sunkesniais atvejais – hepatitu, retinitu, encefalitu. Ypač pavojinga, jei po kaulų čiulpų transplantacijos infekcija komplikuojasi pneumonija. Vėliau besiformuojanti lėtinė CMV infekcija gali reikštis kraujagyslių pokyčiais, kurie skatina aterosklerozės vystymąsi persodintuose organuose ir sąlygoti ankstyvas atmetimo reakcijas.
Sorpo laboratorijoje CMV IgM ir IgG tyrimas atliekamas iš veninio kraujo du kartus savaitėje. Kraujas imamas kiekvieną dieną.
Chorioninis gonadotropinas (HCG)
HCG sekretuoja placentinis audinys po apvaisinto kiaušinėlio implantacijos. Ankstyvuoju nėštumo periodu jis palaiko geltonkūnio funkcionavimą ir stimuliuoja progesterono (PGN) sintezę.
Chorioninis gonadotropinas (HCG) – pagrindinis normalaus nėštumo laboratorinis testas. HCG atliekamas ankstyvam nėštumui (6-8 dienos po pastojimo), nėštumo laikui nustatyti ir stebėti. Nėštumo metu HCG koncentracija kraujyje auga labai greitai – per pirmąsias šešias savaites ji padvigubėja kas 1-3 dienas ir maždaug 14 nėštumo savaitę pasiekia maksimumą (100 000 IU/LN). Normalaus nėštumo metu HCG, pasiekęs šią koncentraciją, pradeda iš lėto mažėti. Jei ir toliau HCG didėja, tai gali būti trofoblastinės ligos (pavyzdžiui, chorionkarcinomos) rodiklis.
Negimdinio (ektopinio) nėštumo, gresiančio persileidimo metu nėščiosios serume randama sumažėjusi HCG ir PGN koncentracija tiriamam nėštumo laikotarpiui. Neaiškiais atvejais visada rekomenduojama atlikti HCG ir PGN tyrimą keletą kartų kas keletą dienų iš eilės. Kadangi HCG lėtai pasišalina iš kraujo, po aborto jis dar 3-6 savaites gali būti randamas kraujyje ir šlapime.
HCG kartu su AFP (alfa fetoproteinu) ir uE3 (laisvu estrioliu) matuojamas kraujyje antrojo nėštumo trimestro metu norint įvertinti vaisiaus apsigimimų riziką (PRISCA-II tyrimas).
HCG gali būti naudojamas kaip vėžio žymuo gemalo (sėklidžių ir kiaušidžių) navikų diagnostikai ir jų stebėsenai. Chorionkarcinoma, viena iš trofoblastinių ligų, išsivysto gimdoje dažniausiai iš pūslinės, po abortų ar normalaus nėštumo. Nors ji sudaro tik 1 proc. ginekologinių navikų, tačiau labai svarbu laiku atlikti HCG tyrimą, ypač laisvo ? subvieneto matavimą.
Tyrimas atliekamas iš veninio kraujo, kasdien.
Tyrimų atsakymus prašome atsiimti per 1 mėnesį atlikus tyrimą. Vėliau atsakymai perkeliami į SORPO medicinos tyrimų centro archyvą. Archyvinė tyrimų atsakymo kopija kainuoja 19 Lt.